- kucius
- 1 ×kùcius (vok. dial. kutz, kuz) sm. (2) FrI451, K, J 1. lazda, pagalys, vėzdas: Iš uosio išsipjoviau storą kùcių Šil. Nusilaužęs nuo medžio storą kucių kaip rėšiu striukiui per galvą! BsPIII102. Be kùciaus šuns neatsiginsi Slv. Žmogus, kùcių pasigriebęs, pradės tą kirmėlę muštie Jrk117. Taip visi tuojaus su kùciais bėgo į krūvą K.Donel. Pasiimkim kuciùs ir eime vyt vilką Jrb. Tai gausi su tuo kùcium į sprandą Gž. Tu čia kokį nors kucių (kuolą) įkalk Gl. Įmušė tą kucių giliai į žemę BsMtI39. 2. Dkš ritmuša, geinys.
Dictionary of the Lithuanian Language.